Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas Vilniui, pasauliui ir visiems geros valios žmonėms
Visiems visame pasaulyje išplitusiems laisvės, lygybės ir gėrį nešančios kūrybos mylėtojams, vyrams, moterims ir kitaip save vadinantiems, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Kyivo, Luhansko, Donecko, Mariupolio, Odesos ir Lvivo miestams ir kitiems iki pat Taipėjaus, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir daugelio rusėnų karalius, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas linki.
Šiuo raštu pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams ir klausytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinius su mūsų laišku ir raginame jį paskelbti visais šiam laikui žinomais būdais, pasitelkiant žinių skleidimo išmonę, neatpažįstamai pakeitusią pasaulį nuo laiko, kai žmonės patikėjo mokslininkais ir jų įkvėptais amatininkais, technikais vadinamais.
Lietuvos žmonės, žinokite, kad daug kas, ką jūs galvojate apie praeitį, yra netiesa. Praėję laikai niekuomet nėra visai pradingę laikai, todėl ir mes, Gediminas, šiuos septynis amžius, nuo pat Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dienos, kurią pirmą kartą paminėjome Vilniaus vardą pasauliui, sau žinomu ypatingu būdu buvome kartu su jumis, stebėjome jus ir džiaugėmės, kai buvote narsūs ir išmintingi, o niršome, kai buvote kvaili ir silpnadvasiai. Šitos paslapties jums dar neduota suprasti, todėl paklausykite!
Pasaulio žmonės, švęsdami didžią Vilniaus iškilmę būkite budrūs! Neseniai visus nusiaubęs didis maras, kvidum vadinamas, sujaukė ne tik kūno sveikatą, bet ir daugelio širdis ir protus, atvėrė kelią netikriems pranašams ir lengvatikių ieškotojams, visur ėmė dėtis jau seniai nematyti negeri dalykai, ėmė kelti galvas piktavaliai.
Nedoroji maskvėnų padermė vėl pasiryžo naikinti mūsų brolius ir seses ukrainiečius, kuriuos dar taip neseniai, siekdami palaužti, miniomis marino badu. Vadina save slavais, bet neturi nieko, kuo slavai – lenkai, čekai, ukrainiečiai – su kuriais per amžius kartu kovojome ir tarpusavyje prekiavome, didžiuojasi. Jie šiandien virtę tais pačiais stepių klajokliais plėšikais, kurie juos pačius per amžius engė ir duoklę mokėti vertė. Šitie taip pat nei statydavo, nei sėdavo, o užgriuvę prievartaudavo, plėšdavo ir grobdavo. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu maskvėnas nustos svetima grobti ir visiems meluoti, todėl, paklausykite mūsų, – jie turi būti sustabdyti ir įveikti ginklu! Garbingai ir išmintingai elgiasi tie, kurie šiandien visokeriopai remia už savo Tėvynę ir visą laisvąjį pasaulį besikaunančius ukrainiečius.
Maro ir jo paliktų sunkumų išvarginti, netgi ypatingieji Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų iki pat Paryžiaus ir Romos žmonės, nors laisvi ir mokslingi, bet vis viena dažnai linkę patikėti nuodingais maskvėnų melais, o kartais ir leidžiasi paperkami suktomis šiųjų malonėmis. Pasaulio žmonės, nesirinkite kelio į pražūtį, paklausykite gerai maskvėno klastą išmanančių žmonių nuo Nemuno, Dauguvos ir Vyslos – nepataikaukite padermei, kviečiančiai draugėn link ydų ir proto miego! Patikėkite – jų draugystė jums nebus maloni. Kokia trumpa jūsų atmintis! Dar neseniai iš didžių negandų išsivadavote tik padedami brolių ir sesių amerikiečių, gailestingai suteikusių Maršalo paramą po didžio karo nustekentai Europai, kodėl šiandien taip sunkiai bundate supratimui, kad privalote stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą padėdami kovojantiems su Dievo ir žmonių priešais, su jau seniai nematytu Blogiu? Dar kartą kviečiu – pabuskite ir suteikite kuo daugiau galingų ginklų Ukrainai! Nei mes, nei jūs neturėsime ramaus laiko taikiam savo kraštų kūrimui, kol neįveiksime visa naikinančių plėšikų.
Mūsų, Gedimino, nors ir įpratusių savame krašte įsakinėti ir reikalauti, niekad nedžiugino karas ir žudynės ginklais, šiam amatui, kai prireikdavo, rasdavau gabių pavaldinių. Labiau mes buvome, kaip graikiškai sakydavo mano senasis raštininkas vienuolis, mokėjęs daug kalbų – politikós, tas, kuris tiki pokalbiu ir kartu gražiam ir didžiam tikslui susibūrusiais žmonėmis. Ne su visais tokie pašnekesiai atneša kažką gera, bet vis tiek iš visų jėgų to siekite. Visų pirma – siekite bendrystės su teisingais ir vertais pasitikėti vyrais ir moterimis.
Mus džiugina, kad pagaliau iš svetimųjų atkovotas Vilnius, jūsų statomas, nors ir besivaidijant, jau daugiau nei tris dešimtmečius, šiandien tokiems susitikimams yra gera vieta. Žinau, kad vasarą Vilniun iš viso laisvojo pasaulio suvažiuos riteriai ir ginklanešiai, susibūrę į draugiją, NATO save vadinančia. Tikra laimė, kad jai priklauso ir mūsų kunigaikštija! Juk ir didžioji lenkų žemė pirmiau
negalėjo atsiginti nuo totorių ar brolių iš Vokiečių namo, kol nesutarėme vieni kitų visokeriopai remti kovoje su nedraugiškais svetimšaliais.
Neturėčiau jums priminti, kad maskvėnai visada bijojo šios mūsų vienybės su kaimynais lenkais, stengėsi visokiais melais ir papirkimais iš visų jėgų šią bendrystę ardyti. Panašu, kad jiems neblogai sekėsi – juk ir dabar Vilniaus mokyklose lietuviai renkasi savo vaikus mokyti maskvėnų, ne lenkų kalbos. Argi tai garbingas ir patikimas mokytumas? Panašiai ir su turto pardavimu – kodėl, apimti godumo, parduodate gražiuosius Vilniaus namus maskvėnams, apsimetusiems geraisiais, kai puikiai žinote, jog jie ir toliau tyliai šlovina savo pamišėlį carą, vaikų ir moterų žudiką? Siekite dorųjų ir teisingųjų draugijos, ne žudikų.
Apie Vilnių garsas po pasaulį sklinda jau septynis amžius, kaip ir pranašavo dorybingasis ir išmintingasis Lizdeika, išgirdęs mano sapną apie geležinį vilką, galingai staugiantį ant Plikojo kalno. Jūs gerai žinote, kad pradžia buvo sunki – siuntėme pasiuntinius su laiškais, atvėrėme tolimųjų kraštų geros valios žmonėms savo žemę, bet pradžioje niekas neatvyko, iš tos pusės net šuo nedėkojo už tokį svetingumą. Vilnius statėsi ir gražėjo pamažu, vis apipuolamas bėdų ir nelaimių, bet per šiuos amžius išliko mūsų kunigaikštijos sostine, mūsų valstybės gyvenimo centru. Prabėgo septyni šimtai metų, bet mano priesakas jums nepasikeitė – vieni negalėsite nei šio miesto tinkamai kurti, nei jo apsaugoti nuo nedraugų, todėl turite būti drąsūs ir atviri, teisingi ir mokslingi, kad ir toliau įtikintumėt čia iš viso pasaulio atvykti geriausiuosius ir kartu su jais augintumėte Vilnių kaip miestą, kuriame verta gyventi ir mirti, tuoktis ir susilaukti vaikų, nesituokti ir nesusilaukti vaikų, o tiesiog kurti miesto labui, garbinti Dievą taip, kaip kiekvienas supranta ir pasirenka.
Būkite verti geriausiųjų draugijos! Nerinkite į valdžią niekšų ir kvailių – taip, kartais šalia gabiųjų ir dorųjų į savo Seimą kelią nutiesiate menkystoms. Pagerbkite mokytojus, mokslininkus ir gydytojus, suteikite gerą, tinkamą mokslingumą ne tik Vilniaus miesto turtingiesiems piliečiams, bet ir atokiausių kunigaikštijos kampų mažutėliams, pasirūpinkite šiandien vargstančiais mūsų senoliais! Visus mokykite bent kelių svetimų kraštų kalbų – imkite pavyzdį iš drąsių jūrininkų ir prekeivių olandų, savo kaimynų liežuviais laisvai susišnekančiais. Šiandien tebus sugėdinti temokantys tik maskvėnų kalbą be gimtosios – rinkitės patikimesnius draugus už maskolį, Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vyrai ir moterys.
Didžiuokitės savo menų kūrėjais, jie garsina mano miestą ir visą šalį toli po platųjį pasaulį, verčia juos įdomesniais atvykėliams. Svetimieji buvo palikę Vilnių be didžią praeitį menančių pastatų ir daiktų, bet atgavę savo kraštą ir jūs jame ne kaži kiek grožio sukūrėte – turite pasistengti nepalikti ir miesto centre stūksančių griuvėsių, ir pastatyti ištaigingų vietų koncertams ir didiems susitikimams, kad svečių netektų vežti į nedailius Litexpo palocius, jei Europos kraštu norite vadintis. Lieku su jumis per amžius ir šių priesakų vykdymą akylai stebėsiu. Bailius ir neišmanėlius savaip perspėsiu ir nubausiu, drąsieji, garbingieji ir dorieji jaus mano palaikymą. Būkite verti mano miesto ir mano sukurtų dalykų.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šitai liudydami mes laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio rašto savo antspaudą. Visus prieštaraujančius šiam antspaudui ir šiam laiškui mes šiame rašte skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais. Duota mūsų mieste Vilniuje 2023-aisiais Viešpaties metais, Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną. Tegul laiškas, perskaitytas ministro ir mano pasiuntinio, būna nurašomas miesto tarėjų ir siunčiamas į kitus kunigaikštijos miestus ir mūsų žmonėms svetingus Čikagą, Londoną ir Dubliną, draugiškąjį Taipėjų bei galingąjį Feisbuką, ir visi broliai tegul nuoširdžiai meldžiasi už karalių, jo vaikus ir karalienes, ir už visą kraštą, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi.
Klausydamas karaliaus Gedimino balso, 2023-siais Viešpaties metais šį raštą surašė jo kuklus pasiuntinys Arūnas Gelūnas